10 laimingų mamų įpročių
Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau, mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.
Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos – Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti – tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas – kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį – dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai – amerikietiškosios kultūros dalis.
Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant „tikėjimo vedlius“ kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, „krikščionis turėtume pažinti iš meilės“, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis[3] yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino su Dievu. Bilis Grehemas[4] – puikus pavyzdys, kaip žmogaus širdis gali atsiliepti į kiekvieną Dievo širdies virptelėjimą. Tačiau, kita vertus, yra ir tokių Kristaus sekėjų, kurie savo elgesiu tyčiojasi iš krikščioniškojo tikėjimo. Kai kurių veidmainiškumas daugybę žmonių atgrasė nuo tokio tikėjimo; tikėjimo fanatikai, ypač kitose pasaulio šalyse, ėjo žudyti su krikščionybės vardu lūpose. Tai – tragiški dalykai, kurie, mano manymu, skaudina Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus – išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia − todėl, kad jos gąsdina juos pačius.
Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, – ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos – mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, – vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.
Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.
Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų
Mūsų tikėjimas susideda iš dviejų lygmenų. Pirmasis lygmuo, kurį aš vadinu „paprastu tikėjimu“, apima žmones, kuriais pasitikime. Tikime savo vyrais, mamomis, mokytojais, mokykloje mokančiais mūsų vaikus. Nors ir pasitikime autobuso vairuotoju, savo darželinukę dukrą įsodinusios į jo vairuojamą autobusą, ar suaugusio vaiko automobilio ratus priveržusiu mechaniku, kai išlydėdamos užtrenkiame jo automobilio dureles, – kasdienius įvykius kontroliuojame kur kas mažiau negu jums atrodo. Mums reikia kitų žmonių pagalbos – reikia draugių, kurios parvestų namo mūsų vaikus, kai mes pačios negalime to padaryti, reikia gydytojų, kurie tiksliai pasakytų, kokius antibiotikus skirti mūsų sergantiems kūdikiams. Mums ištisai ko nors reikia, tik to dažnai nepastebime.
Privalome prisipažinti sau, kad mums reikalingi žmonės, todėl tikėjimo klausimais turime elgtis išmintingai ir jiems skirti pakankamai dėmesio. Juk kai tenka rinktis, kam patikėsime savo vaikus, tampame tikrai labai dėmesingos. Daugelis iš mūsų pirmiausia pasikalba su mokytojais ir pediatrais. Sprendimus priimame tik gerai juos apgalvojusios, o kai galų gale nusprendžiame pasitikėti, suvokiame, kad nors ir puikiai atlikome visus namų darbus, rizika vis tiek išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.
Būna tokių mamų, kurios apskritai nepasitiki kitais, nes beprotiškai bijo: tokios mamos iš pat pradžių stengiasi nusikratyti kitais žmonėmis. Jos kalba atžariai, šiurkščiai ir kiek gąsdina aplinkinius. Jos taip bijo, kad kiti nepateisins jų vilčių, jog juos atbaido vien savo požiūriu. Daugelis moterų bijo patikėti, kad jų vyrai gali uždirbti pakankamai pinigų, puikiai auklėti vaikus ar pagarbiai su jomis elgtis. Jos įsikalba sau, kad ir jai, ir jos vaikams geriausia pasikliauti tik ja viena. Jos užsisklendžia, pasmerkdamos save vienatvei ir atskirčiai, ir nors kartais tokia savijauta gali būti visai nebloga, ilgainiui neduoda nieko gero. Tokios mamos gyvena tarsi už stiklinės sienos nepasitikėdamos niekuo ir nors jos sudaro išmanių, stiprių ir visavertį gyvenimą turinčių moterų įspūdį, tačiau puikiai žino, kaip nepakeliamai sunku gyventi nepasitikint niekuo išskyrus save. Kita vertus, tarp mūsų yra ir tokių, kurios metasi į kitą kraštutinumą. Mes pernelyg tikime žmonėmis ir leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimus. Mes pasitikime aklai ir nustojame vadovautis sveika nuovoka. Draugai, vyrai ir vaikinai pasinaudoja mumis, nes mes jais per lengvai pasitikime. Paprastai taip nutinka trūkstant pasitikėjimo savimi, kai nežinome, ar mūsų sprendimai bus teisingi ir pagrįsti. Abejodamos, kaip pasielgti, pasiduodame kitų norams. Kartais tai pasiteisina, o kartais – ne. Nepriklausomai nuo pasekmių, svarbu suvokti, kad pasitikėti galime, tačiau tai turime daryti išmintingai ir apdairiai.
Pamačius, kaip kasdien tenka pasitikėti mums brangiais žmonėmis, gali apimti nerimas ar baimė. Tačiau nereikia gąsdintis. Visoms mums kažko reikia iš kitų žmonių ir taip yra dėl to, kad iš prigimties esame priklausomos būtybės. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir mūsų vaikų yra tas, kad jiems leidžiama reikšti savo norus, nes jie yra maži. Tačiau tai nereiškia, kad su metais mūsų poreikiai mąžta. Jie paprasčiausiai susilieja su kitais, didesniais poreikiais. Kadaise išsigandus mums reikėdavo tik pavalgyti ir vėl pajusti saugumą, o dabar reikia ne tik didesnio saugumo, bet ir kantrybės bei supratimo. Pasirūpinti maistu galime ir pačios. Kol buvome vaikai, mums buvo būtina žinoti, kad mūsų tėčiams esame pačios nuostabiausios, o mamos mus myli labiau už viską pasaulyje. Kai kurios iš mūsų tai patyrė, kai kurios – ne. Tačiau iš tikrųjų mums ir dabar vis dar reikia žinoti, kad mūsų mylimi ir gerbiami žmonės žavisi mumis. Šis poreikis yra svarbiausia mūsų esybės dalis ir jis niekada neišnyksta. O jei yra poreikis, turi būti ir tikėjimas, nes tą poreikį reikia patenkinti. Kadangi pačios to padaryti negalime, pagalbos turime ieškoti kitur.
Būdamos mamos turime gilintis į savo santykius su aplinkiniais ir atidžiai stebėti, kiek galime pasitikėti kitais. Jei norime, kad pasitikėdamos būtume laimingesnės, turime mokėti pažinti žmones, kuriais tikime. Ar jie verti pasitikėjimo, o gal jie tik ištisai mus skaudina? Jei tai patikimi žmonės, ar galime jais dar labiau pasitikėti? Turime juos vertinti ir jais rūpintis. Turime jiems jaustis dėkingos, dėkoti ir atleisti už nedideles klaidas. Tačiau jei brangūs žmonės, kuriais pasitikime, mus skaudina, pats metas padaryti tam galą. Daugelis yra neverti mūsų pasitikėjimo. Jei draugai nuolat mumis naudojasi, o mes ištisai leidžiamės skriaudžiamos, tokią draugystę reikia nutraukti. Jei tikime, kad vaikai sugebės padaryti vieną ar kitą dalyką, o jie vis pamina mūsų pasitikėjimą, tampa aišku, kad jais dar per anksti pasitikėti, todėl reikia imtis priemonių ir nustoti iš jų tikėtis to, ko jie dar negali padaryti.
Esu tikra, kad pasitikėjimo verti daug daugiau žmonių nei mes manome. Deja, mus daug labiau traukia iškreipti nei normalūs santykiai. Tai tas pats modelis, pagal kurį atsiskleidžia vaikų jausmai mamoms. Turėdami gerą mamą, vaikai jos kartais net nepastebi, o kai kurie net pradeda elgtis šiurkščiai ar nepagarbiai. Tokio elgesio priežastis – jų jaučiamas komfortas – vaikai žino, kad mamos turi juos mylėti. Jos visuomet turi būti greta, nes iš savo patirties jie žino, kad taip ir būna. Todėl jie priima mus kaip savaime suprantamą dalyką, juk daugelis iš mūsų laikome visas keturias namų kertes ir visuomet esame šalia. Vienišų mamų daugiau nei vienišų tėčių. Mamos niekada nepalieka. Tokio paties požiūrio į patikimą žmogų laikosi ir daugelis iš mūsų. Brangius žmones priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir su jais net elgiamės grubiai, nes jais besąlygiškai pasitikime. Pasitikėjimas – nuostabus jausmas, tačiau nederėtų pamiršti ir dėkingumo.
Tikėjimas aukštesnėmis jėgomis
Nesakau, kad tikėti paprastais dalykais lengva, tačiau tikėti kažkuo, kas yra nematomas ir daug galingesnis už mūsų brangius žmones, gali būti kur kas sunkiau. Bent jau taip yra man. Pasikliauti tais, kurie yra šalia, kuriuos galime matyti ir liesti, – gana sunku, tačiau pasitikėti juo, kurio net nematome, atrodo neįveikiama užduotis. Pasitikėti Dievu – kur kas sunkiau, nes reikalingas tikėjimas – tikėjimas, kad jis egzistuoja ir kad mūsų prašymai bus išgirsti. Tokioms mamoms kaip aš, kurios mėgsta būti už viską atsakingos, išsiugdyti tokį tikėjimą nėra paprasta, tačiau stengtis reikia.
Medicininiai tyrimai rodo, kad Dievu tikintys žmonės gyvena ilgiau, labiau mėgaujasi gyvenimu ir yra sveikesni. Jie rečiau kenčia nuo depresijos ir išaugina sveikesnius vaikus. Atlikta daug tyrimų siekiant nustatyti, kokį poveikį moterų sveikatai turi maldos. Taip pat atlikti tyrimai su vaikais, vertinant, kaip tikėjimas veikia jų gyvenimą ir net kaip jų tėvų tikėjimas ir religinis elgesys turi įtakos jų fizinei ir emocinei būklei. Tačiau abejoju, ar tikėjimo ir jo poveikio mamoms medicininiai tyrimai įtikintų daugelį žmonių. Mums reikia žinoti tiksliau. Norime žinoti, ar tikėjimas padeda ir ar Dievas iš tikrųjų yra, ar jis išklauso mūsų maldų, nes mums tai atrodo svarbiau už klinikinius tyrimus… ir kur kas asmeniškiau.
Taigi, išsiaiškinkime keletą dalykų. Tikėjimas – ne tas pats kas religija. Tikėjimas – tai labai asmeniškas pojūtis. Tikėdamos Dievu priimame tam tikras tikėjimo tiesas, kurios gali būti nepaprastai naudingos mamoms. Pavyzdžiui, žydams ir krikščionims dešimt Dievo įsakymų yra teisingos gyvensenos pagrindas. Sekmadieninėje mokykloje vesdama pamokas sakydavau, kad dešimt Dievo įsakymų – tai Dievo pamokos, iš kurių sužinome dešimt geriausios gyvensenos principų. Vaikams buvo aišku, kad Dievas šiuos įsakymus perdavė savo žmonėms, kad jie išmoktų būti laimingesni. Daugelyje religijų propaguojama monogamija ir seksualinis susilaikymas iki santuokos. Tai sugalvota ne šiaip sau ir ypač aktualu šiandieninėje visuomenėje. Per anksti lytinį gyvenimą pradėję vaikai žaloja savo sveikatą. Jiems kyla didesnė depresijos ir įvairių ligų rizika – šia tema aktyviai rašau jau daug metų.
Tačiau tikėti verta ir dėl daugelio kitų priežasčių. Gyvenime būna akimirkų, kai degame noru žinoti keletą esminių dalykų. Trokštame suprasti, ar Dievas girdi mūsų maldas, kai prašome padėti savo mirštančiam vaikui. Norime žinoti, ar jis bus pakankamai gailestingas, kad leistų mums gyventi susirgus krūties vėžiu, o laidodami savo tėvus klausiame savęs, ar jiems viskas taip ir pasibaigė žemiškuoju gyvenimu. Turime tai žinoti.
Biblijoje sakoma, kad tikėjimas – „tai įsitikinimas, kad tai, ko trokštame, išsipildys, ir tvirtas žinojimas, kad egzistuoja tai, ko nematome“. Man patinka šis posakis. Manau, kad jis labai prasmingai susieja tikėjimą ir troškimus. Tikėjimas tarsi savaime byloja apie įsitikinimą, tačiau neatsiejama šio žodžio potekstė – abejonė. Man patinka ši Biblijos vieta, nes šių žodžių autorius, regis, suprato šią prieštarą. Jis pabrėžia, kad, tikėdami Dievu, turime abejonių, bet net ir abejodami vis tiek nenustojame tikėję.
Įsitikinimas – sveikintinas dalykas. Prieš tai buvusioje pa-straipoje paminėtas įsitikinimas, kad mūsų troškimai išsipildys. Ko dažniausiai trokšta mamos? Labai apibendrintai galima teigti, kad visos norime, jog mūsų ir mūsų vaikų gyvenimas klostytųsi gerai. Tikimės, kad jau visai greitai ir mums nutiks kas nors gera, nes gyvenimas – nelengvas. Mačiau daugybę kenčiančių mamų, pačiai teko išgyventi nemažai sunkių akimirkų, todėl tikrai žinau, ko visa širdimi trokštu – kad Dievas manęs neapleistų ir kad mano gyvenime būtų šviesių dienų. Teko stebėti, kaip tikėjimas pakeitė mano, mano pacienčių ir mano draugių gyvenimą – apie tai papasakosiu tolesniuose šio skyriaus puslapiuose.
Mes, mamos, norime būti tikros dėl kai kurių dalykų, nes pati mūsų prigimtis iš gyvenimo reikalauja aiškumo – jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaikų. Susidūrusios su tomis savo gyvenimo sritimis, kurių negalime kontroliuoti, ieškome, kas galėtų mums suteikti stabilumo ir aiškumo. Štai kodėl mums tokia aktuali ši Biblijos vieta – joje kalbama apie tai, kad galime būti tikros tuo, ko nematome. Iš šio pasakymo suprantu, kad galime būti įsitikinusios Dievo ir dvasinio pasaulio egzistavimu. Šie žodžiai mus taip pat moko pasitikėti. Patikėjusios jais, išmoksime pasitikėti Dievu ir žinosime, kad išsakydamos jam savo prašymus nebūsime atstumtos.
Tačiau tikėti sunku, nes žinome, kad ne viskas, ko trokštame, išsipildo. Todėl kyla natūralus klausimas – gal šių žodžių autorius praradęs sveiką protą? Kaip galime būti tikros, kad mūsų troškimai bus įvykdyti, kai žinome, jog kai kurių norų neįmanoma išpildyti? Kažkas čia ne taip. Todėl turime mąstyti plačiau. Visai nesistengiu pasipuikuoti savo teologinėmis žiniomis, tiesiog bandau įsigilinti į keletą žodžių apie tikėjimą. Ar tik nusiviliame ne dėl to, kad trokštame ne to, ko mums reikia? Tai vienintelis paaiškinimas, kurį galiu sugalvoti.
Jei mums sakoma, kad tikrai gausime viską, ko reikia, ar tai nereiškia, jog mūsų poreikiai didesni negu manome? Gal prašydamos, kad vaikai pasveiktų, taip pat tikimės, kad net ir jiems nepasveikus, sugebėsime gyventi toliau be jų? Gal autorius žino, kad iš tikrųjų mums reikia tik vilties, jog viskas bus gerai? Mes norime tikėti, kad būsime paguostos, nuramintos, ir žinosime, jog gerasis Dievas viskuo pasirūpins, įvykus nelaimei.
Jei tikėti – reiškia giliai širdyje žinoti, kad galime saugiai puoselėti viltį ir kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys, tuomet tai ne taip ir sudėtinga. Galime sau leisti patikėti, kad Dievas neapleis mūsų. Galime ir netikėti, bet kas iš to? Tai reikštų manyti, kad turėti vilties – absurdiška ir nieko gera nelaukti. Toks požiūris tikrai ne man.
Antrojoje posakio dalyje teigiama, kad tikėjimas – tai „tvirtas žinojimas, jog egzistuoja tai, ko nematome“. Gal ir klystu, tačiau manau, kad šią dalį mums, mamoms, lengviau suprasti. Mes pripažįstame, kad gali būti mums nematomas dvasinis pasaulis. Mes intuityviai jaučiame dvasinius dalykus. Iš prigimties tiesiog žinome, kad gyvenime ne viskas matoma. Pažiūrėkime, kaip gyvena vabzdžiai. Judėdami vandens telkinių paviršiumi, jie ieškosi maisto. Aišku, vabzdžiai – maži padarai, tačiau ir patys to nesuvokdami, jie visi jaučia aukštesnį savo būties tikslą. Tikrai nenoriu teigti, kad vabzdžiai turi sielą, tačiau stebint juos nejučia pradedi mąstyti apie aukštesnes, mums nematomas, jėgas, valdančias net ir pačius mažiausius sutvėrimus ir leidžiančias jiems daryti neįtikėtinai nuostabius dalykus. Jei jau tų jėgų įtaka tokia akivaizdi vabzdžių gyvenime, kiek kartų didesnį poveikį patiria žmonės – dvasingos būtybės?
Tikėjimas – tai ne religija
Kai kuriems religingais save vadinantiems žmonėms nepatiks tai, ką dabar pasakysiu: norint būti religingam nereikia tikėti. Reikia tik drausmės. Kiekviena iš mūsų gali išmokti taisykles ir pasiryžti jų laikytis – ar bent jau pabandyti jų laikytis. Su visa pagarba tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė religinių ir teologinių tiesų skelbimui savo sekėjams, noriu pasakyti: teologija, biblinės tiesos, katekizmas ir apologetika – nepaprastai svarbu, tačiau tai tik viena tikėjimo pusė. Iš pat pradžių reikia suprasti, kad religija ir tikėjimas nėra vienas ir tas pats ir, tiesą sakant, gali būti labai nutolę vienas nuo kito.
Religija – tai ryšys tarp dviejų žmonių, tikėjimas – ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Žinoma, Dievas sukūrė taisykles žmonijai, tačiau taisyklių laikymasis niekada nepakeis nuoširdaus tikėjimo. Religija ne visuomet yra asmeninis potyris, o tikėjimas gali būti tik toks. Galime diskutuoti, kas yra tikėjimas ir kaip jį reikėtų išreikšti, tačiau tik tikintis žmogus baigiantis dienai gali pasakyti, ką jautė. Tikėjimo neįmanoma dirbtinai demonstruoti, negalima varžytis tarpusavyje, kas geriau tiki. Jis – pernelyg neapčiuopiamas, pernelyg paslaptingas. Tikriausiai tuo jis man ir žavus.
Religija reikalauja laikytis tikėjimo taisyklių, o tikėjimas – tai apsisprendimas kažką gauti iš Dievo. Vaikai iš savo tėvų gauna meilę, šilumą ir išlaikymą, tačiau mamos pamiršta, kad ir pačios yra vaikai. Mes ištisai duodame, tačiau tikėjimas liepia mums nusiraminti ir išmokti „gauti iš Dievo“.
Įdomu, kad, kaip rodo tyrimai, vargingiau gyvenančios mamos yra religingesnės už turtingesnes mamas. Tačiau pasiturinčios moterys dažniau dalyvauja religinėse apeigose. Tai suprantama. Finansinių sunkumų ar asmeninių problemų prispaustos moterys aiškiai žino, ko joms trūksta. Kančia verčia jas ieškoti gilesnių dalykų, kurie padėtų joms ištverti jų skausmą ar padėtų įveikti sunkumus. Finansiškai stabilesnės moterys tokios akivaizdžios būtinybės nejaučia, tačiau galbūt jos priklauso tai visuomenės daliai, kur visi reguliariai lankosi pamaldose. Tačiau kiekviena mama turi didelių troškimų, su kuriais viena negali susidoroti. Mes visos esame nuo kitų labai priklausomos būtybės, tačiau turtingesnės moterys to gali nejausti, nes jų poreikius užgožia materialinė gerovė. Pinigai veikia kaip butaforinis apsauginis skydas. Nepriteklius verčia suktis iš esamos padėties ir į moterų gyvenimą gali atnešti daug gero.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
Примечания
1
Pagal amerikietišką vertinimo sistemą 7 atitinkantis pažymys (vert. past.).
2
Meksikietiškas karštas su vištiena, ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir padažu. užkandis
3
Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis.
4
Pamokslininkas, laikomas JAV evangelizmo tėvu.
Приобретайте полный текст книги у нашего партнера: