10 laimingų mamų įpročių
Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.
Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo – nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.
Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai – tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.
– Nesąmonė, – tarė ji. – Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl ko gyveni šiame pasaulyje.
Tąsyk, kaip ir daugybę kartų anksčiau, jos žodžiai mane suglumino.
Dirbau medike, nes man tai patiko. Šį darbą dariau neverčiama jokių išorinių jėgų. Studijuoti mediciną pasirinkau todėl, kad nuo šešiolikos metų, kai pamačiau geriausio savo tėčio draugo atliekamą klubo persodinimo operaciją, norėjau tapti gydytoja. Buvau tvirtai apsisprendusi, susižavėjusi medicina ir užsispyrusi. Ką ji turėjo omeny sakydama, dėl ko gyvenu šiame pasaulyje? Aš pati norėjau tapti gydytoja, niekas kitas manęs nevertė to daryti.
– Sėskis, – tarė Patricija per tą patį mano apsilankymą. – Noriu tau kai ką pasakyti. – Jos balsas skambėjo aiškiai, tačiau ji buvo susijaudinusi. Žvilgtelėjusi į savo slaugę, ji luktelėjo, kol ši išėjo, prieš kalbėdama toliau.
– Praeitą naktį sapnavau neįtikėtiną sapną, – džiugiai šypsodamasi tarė ji. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo kažkas antgamtiško, tarsi kažkokia vizija.
Jaučiau ir mane apimantį smalsumą, ir nepatiklumą.
– Turi patikėti manimi, pažadėk, kad patikėsi manimi, Mege, – paprašė ji.
Linktelėjau galva. Nekantravau sužinoti, ką ji man ruošiasi pasakyti. Ji stebėjo mano žvilgsnį ir, ko gero, supratusi, kad raginu ją kalbėti toliau, tęsė savo pasakojimą:
– Kankinausi kone negalėdama kvėpuoti. Maniau, kad uždusiu, o po to užmigau. Iš tikrųjų visai neprisimenu, kaip užsnūdau, bet man tai pavyko. O paskui pamačiau save pasirengusią mirti, bet visai nebuvo baisu. Buvau bemirštanti, kai staiga išvydau vandenyną. Jis buvo nuostabiai žalios spalvos. Pažvelgusi į horizontą pamačiau mažą valtelę ir tuomet supratau, kad ta valtis – tai aš. – Nutilusi Patricija stebėjo mano veidą. Žinojau, kad ji bando įžvelgti mano nepatiklumą, todėl pasistengiau jo neparodyti. Nenorėjau jos įskaudinti, be to, norėjosi išgirsti visą pasakojimą. Pasiruošiau klausyti toliau.
– Milžiniškos bangos mėtė valtelę aukštyn ir žemyn, ir ji ėmė svirti į šoną. Atrodė, kad jai lemta nuskęsti. – Ji trumpam nutilo stebėdama mano reakciją. Stengiausi atrodyti susidomėjusi ir neišsiduoti, kad jos pasakojimas manęs neįtikino.
– Aš buvau ta valtis, – sušuko ji. – Bangos nurimo ir ji plaukė link nuostabaus uosto. Stebėdama, kaip ji artėja prie kranto, pamačiau neįtikėtinai gražią uosto pakrantę. Ji buvo tokia saugi ir švari. Atrodė, kad kranto linija tarsi apglėbė mažąją valtelę, tuomet – dabar jau artėju prie įdomiausios dalies. − Jos akys ėmė švytėti taip, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir ji tęsė toliau. − Išgirdau man sakomus Dievo žodžius.
– Nori pasakyti, girdėjai balsą? – paklausiau, o pati sau pamaniau, kokius vaistus ji vartoja. Išeidama nusprendžiau patikrinti jos temperatūros kreivę.
– Taip, kažką panašaus į tai, tarsi balsą. Bet tai buvo aiškiau už balsą. Nesvarbu. Dievas šnekėjo man, kad aš esu tarsi maža graži vieniša valtis ir kad jis visuomet rūpinsis manimi. Štai kodėl jis atplukdė mane į uostą. Kad mane apsaugotų. Pabudusi pajutau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau jutusi. Ją jaučiu dar ir dabar. Galvoju, kad jau niekada nesijausiu kaip anksčiau.
Nežinojau, ką jai atsakyti. Ką sakome žmogui, ką tik pareiškusiam, kad kalbėjosi su Dievu? „Puiku, labai džiaugiuosi, tikriausiai buvo įdomu?“
Net negaliu prisiminti, ką sakiau. Juk iš tikrųjų tai buvo visai nesvarbu. Patricija tikėjo tuo, ką jai teko patirti ir jos tikėjimo niekas nebūtų galėjęs sugriauti. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų gyvenime, kai sužinoti dalykai arba suvokta tiesa yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima išsakyti žodžiais. Žinojau, kad ji kaip tik išgyveno vieną iš tokių akimirkų. Esu jai be galo dėkinga, kad šia akimirka ji pasidalijo su manimi. Būtent taip ir elgiasi draugai.
Po kelerių metų, per kuriuos persirgo dar keliomis ligomis, Patricija šią istoriją pasakojo taip pat užtikrintai kaip ir ligoninėje, kitą rytą po tos nakties. Ji niekada ja nesuabejojo, o su manimi pradėjo kur kas dažniau kalbėti apie savąjį Dievą. Būdavo, kad mums besėdint jos svetainėje ir šnekučiuojantis, jį minėdavome taip, tarsi jis būtų sėdėjęs kėdėje šalia mūsų. Kartą net žvilgtelėjau į šalia savęs stovintį supamąjį krėslą, kad įsitikinčiau, ar ten nieko nėra. Pagalvojau, kad gal taip ir elgiasi seni vieniši žmonės, bet tik ne Patricija. Ji nebuvo vieniša ir visai ne pamišėlė. Didžiausią įspūdį man darė tai, kaip Patricija kalbėjo apie Dievą. Jos balsas pritildavo ir tapdavo švelnesnis. Jį vadindavo „švelniu“, „maloniu“ ir „rūpestingu“.
Vieną tamsų spalio rytą atsiliepusi telefonu išgirdau tuo metu darbe buvusio vyro balsą.
– Skambinu dėl Patricijos, − tarė jis. – Esu šalia jos reanimacijos palatoje. Šį rytą jai nukritus į smegenis išsiliejo kraujas, tačiau ji vis dar sąmoninga.
Jam dar nebaigus kalbėti mečiau telefoną, šokau į mašiną ir nulėkiau į reanimacijos palatą. Iš baimės jaučiau tokį šleikštulį, kad du kartus buvau besustojanti šalikelėje. Kol atvykau į reanimacijos palatą, Patricija jau buvo ištikta komos ir niekada iš jos taip ir nepabudo. Ją paguldė į intensyvios terapijos palatą, kurioje ji gulėjo nerodydama jokių gyvybės ženklų. Man sėdint prie jos lovos palatoje vienas po kito pasirodė jos vaikai ir anūkai, norėdami išreikšti savo pagarbą, paverkti ar pasidalyti prisiminimais apie šią nuostabią moterį.
Pavargome laukdami ir stebėdami, ar neišvysime kokių nors jos gyvybės ženklų. Jaučiau apmaudą ir pykau ant jos Dievo, kuris, jos teigimu, buvo toks geras. Dėl vaistų, kuriuos ji vartojo iki nelaimės, ji visa buvo nusėta mėlynėmis. Jos kūnas, ir ypač veidas, atrodė lyg būtų sudaužyti beisbolo lazda. Veidą norėjosi uždengti – jis turėjo atrodyti mielas, o ne sumuštas. Jos gyvenimas buvo toks siaubingai sunkus, o matydama tas baisias dėmes, prisiminiau, kad ji tiesiogine prasme kartais būdavo talžoma – fiziškai, emociškai ir, be abejo, buvo skriaudžiama paties gyvenimo.
Šeštąjį vakarą paprašiau draugės palydėti mane į ligoninę, kad galėčiau pabūti su Patricija. Tiesiog norėjau prisiliesti prie jos, perbraukti ranka jai per plaukus, įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Įslinkome į jos palatą jau seniai pasibaigus lankymo valandoms ir išgirdome tylų jos respiratoriaus švokštimą. Pažvelgusi į ją supratau, kad kažkas ne taip. Atsisukusi į draugę paklausiau, ar, jos nuomone, Patricija pasikeitusi. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, abejodama, ar tikėti tuo, ką mato.
– Jos čia nebėra, – nustebusi sušnibždėjo mano draugė.
– Žinau, – pritariau. Buvo baisu dar ką nors apie tai sakyti. Buvo įvykęs kažkoks keistas dvasinis virsmas, bet nė viena iš mūsų negalėjome suprasti, kas tiksliai. Pajutome, jei šis žodis tinkamas tokioje situacijoje, kad Patricija jau išėjo, nors jos kūnas vis dar gyveno.
Kitą rytą gydytojas patarė jos vaikams, kad jie leistų ištraukti kvėpavimo vamzdelį, nes Patricijai nebuvo jokios vilties pasveikti. Geriau būtų ištraukti kištuką ir leisti jai išeiti. Mačiau, kaip jie visi keturi tarėsi tarpusavyje, o jų veiduose atsispindėjo išgąstis. Po kelių minučių pasikvietę mane jie paklausė, ką aš manau apie galimybę atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Net nepagalvojusi, kad turiu būti atsargi, pasakiau jiems:
– Nebijokite, – iš pradžių tariau. – Jūsų mama nenori, kad bijotumėte. Mirtis jos negąsdino. Tą žinau, nes ji man pasakė pati. Manau, kad turite leisti jai išeiti, ji to norėtų, – kalbėjau taip užtikrintai, kaip anksčiau gal iš viso nėra tekę kalbėti. Pati buvau nustebinta savo pasitikėjimo.
Visi keturi sutiko, kad gydytojas atjungtų kvėpavimo vamzdelį, o tada vėl kreipėsi į mane.
– Nenorime, kad mama mirtų būdama viena. Ar galėtumėte pabūti šalia jos? – pro ašaras jie vos galėjo ištarti žodį.
Žinoma, kad sutikau. Nes taip turi elgtis draugai. Laikydama jos kaulėtas rankas savame delne, pabučiavau jas, o gydytojas trūktelėjęs plastikinį vamzdelį nuplėšė pleistrą jai nuo veido. Girdėjau, kaip koridoriuje laukdami šnibždasi jos vaikai. Nekenčiau šios akimirkos, tačiau nenorėjau, kad ji baigtųsi. Tada pažvelgiau į jos trapų kūną, ir tuo metu nutiko keistas dalykas. Pajutau, kaip mane apima ramybė. Jos širdis plakė vis rečiau, kvėpavimas lėtėjo ir greitai sustos visai. Tačiau viskas buvo gerai, viskas gerai. Kažkas iš kažkur sakė man, kad jai gera ir saugu, kad nereikia jaudintis. Jos jau nebebuvo ir prireikė tik šių priemonių, kad apie tai sužinotų visi kiti. Ar tuo momentu pati Patricija man bandė kažką pasakyti? Tikriausiai ne. Galvoju, kad tai buvo Dievas – jos Dievas – kuris jau prieš daugelį metų buvo jai pasakęs, kad yra vien jos laukiantis uostas, kur bus gražu, gera ir saugu. Galbūt tą akimirką galutinai patikėjau prieš daugelį metų jos papasakotu sapnu, kurį ji laikė realybe. Šiam momentui ji mane paruošė pasidalijusi savo asmeniškiausiais ir giliausiais išgyvenimais, ir nors apie juos kalbėti buvo sunku ir rizikinga, ji taip leido man pajusti šią neprilygstamą ramybę. Ji nepabūgo pasidalyti su manimi savo dvasiniais potyriais, nes taip ir turi daryti draugai.
Per visus mūsų draugystės metus Patricija mane išmokė, tiksliau, parodė, kaip būti geresne mama – kaip niūniuoti naktimis savo vaikams, kaip neprarasti su jais kantrybės. Ji išmokė mane atleisti pačiai sau, kai jusdavau pasišlykštėjimą savimi, kad praradau kantrybę ar kai apimdavo kaltės jausmas pernelyg ilgai dirbant. Ji išmokė mane ir daugelio kitų dalykų. Savo gyvenimu ji mane įtikino, kad Dievas yra geras, ji atvėrė man savo širdį ir pasidalijo savo paslaptimis – senos moters paslaptimis, kuri pragyveno pakankamai ilgai, kad suprastų, jog gyvenimas mus vėto ir mėto, tačiau mes galime atsilaikyti, turėdami draugų, kuriems galime patikėti paslaptis. O savo mirtimi ji parodė, koks geras gali būti Dievas.
Mamos pasmerktos stipriems išgyvenimams. Nuo tos akimirkos, kai gimsta mūsų vaikai, mumyse įsišaknija baimė. Jaudinamės, nervinamės, o kartais iš paskutiniųjų stengiamės visaip apsaugoti savo vaikus, nes be galo bijome. Tiesą sakant, prarandame sveiką nuovoką. Pamišusios mamos – manipuliuojančios įvykiais, savo vaikams įvedančios komendanto valandas, per pertraukas stebinčios žaidimų aikšteles – kad tik įsitikintų, kad jų vaikai vis dar sveiki ir gyvi. Jei tik galėtume, pirktume automobilius su stoge įtaisytomis oro pagalvėmis. Mūsų pojūčiai išlavėja, tampame atsargios, nes su motinyste ateina ir supratimas, kad ne mes valdome pasaulį ir kad bet kurią mūsų gyvenimo akimirką galime pralaimėti. Galime prarasti sutuoktinį, vaiką, gal ir savo pačių gyvybę, o pastaruoju atveju nebegalėtume toliau saugoti savo vaikų, jiems augant be mūsų. Atsiradus vaikams nustojame apsimetinėti, kad gyvenimas lengvas ir patogus. Akis į akį susiduriame su skaudžia tiesa – gyvenimas gali būti gana žiaurus.
Tai tikriausiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl mums – mamoms – siekiant ne tik išgyventi, bet ir pasiekti daugiau, – reikia bičiuliautis su kitomis mamomis, suprantančiomis, koks didžiulis baimės jausmas gali tūnoti mūsų viduje. Draugės padeda mums išlaikyti pusiausvyrą aplink tvyrant emocinei suirutei ir šalčiui. Kai į mūsų gyvenimą įslenka mirtis, prislėgdama mus, privalome turėti draugių, kurios bus greta mūsų, mokys mus ir rodys, kad galime saugiai žengti pirmyn – tą labai gražiai man parodė Patricija. Iš tikrųjų gyventi toliau – gal net pernelyg saugu.
Trys būdai išsiugdyti šį įprotį
1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės
Psichologų teigimu, buvimas draugijoje intravertus vargina, o ekstravertus atgaivina. Atrodo, būtų logiška manyti, kad kai kurioms iš mūsų reikia daug draugių, o kai kurioms užtenka ir kelių. Remdamasi savo patirtimi žinau, kad taip nėra. Nepriklausomai nuo jūsų asmenybės tipo, kiekvienai mamai reikia įvairiapusio bendravimo su kitomis moterimis, kitaip sakant, būtina turėti artimų ir šiaip gerų draugių ratą – moteris, su kuriomis galėtume užmegzti glaudų emocinį ryšį, ir kitas, kurios šiaip leistų mums pasijusti saugiai ir smagiai.
Mūsų artimiausiam draugių ratui priklausančių moterų paprastai būna nedaug – trys ar keturios. Tai yra draugės, kurios mūsų virtuvėje gali išdygti vakarienės metu ir vietoj mūsų pamaitinti, paguldyti ir nuprausti mūsų vaikus, išvalyti ant grindų nukritusį riešutų sviestą ir uogiene išterliotas kėdes, kai mus staiga palaužia nelaimė. Jos – tai tarsi mūsų dešinioji ranka ar kairioji koja – priklausomai, ko tą dieną mums labiau reikia. Kai prisiekiame sau daugiau nebemylėti savo vyrų, nes jie neatitinka mūsų reikalavimų, tokios draugės patars mums sumažinti savo reikalavimus, žinodamos, kad esame pakankamai stiprios. Jos pasiruošusios mus pavaduoti tuomet, kai mes pačios to negalime padaryti, nes jos mus brangina. Būdamos su mumis artimiausios draugės pasižymi geležine kantrybe, kuri, regis, niekuomet neišsenka, net ir tada, kai nuolat pamirštame joms paskambinti, skaudiname jas savo pasakymais ar nepasveikiname jų gimtadienio proga.
Artimiausios draugės gali būti šeimos ar giminės moterys, kurios mus pažįsta pakankamai ilgai – jos jau yra mačiusios mūsų pykčio priepuolius, žino mūsų gėdingiausius poelgius ir mato, kad po paskutinio nėštumo mūsų klubai papilnėjo dar keliais kilogramais. Tačiau pati nuostabiausia tokių draugių savybė yra ta, kad joms tai nė kiek nerūpi. Jų nežeidžia mūsų blogos nuotaikos proveržiai, jos nepastebi dar kelių riebalų sluoksnių ant mūsų juosmens, o užklupusios mus besisielojančias dėl savo klaidų, griežtai pareikalauja liautis, nes toks savęs gailėjimas žeidžia ir jas. Kai pradedame pernelyg aimanuoti, jos pataria pergalvoti savo žodžius, nes aimanavimas neduoda jokios naudos. O kai užsipuolame savo vyrus ar vaikus, jos neims mūsų kaltinti, tačiau diplomatiškai leis suprasti, kad kalta mūsų paniurusi nuotaika, ir pasidomės, kodėl ji subjuro.
Išskirtiniai artimiausių draugių bruožai – patikimumas, brandumas ir ištikimybė. Visos šios savybės gimdo gilų tarpusavio prieraišumą. Kiekviena iš tokių draugysčių turi būti abipusė – abi draugės turi aukotis viena dėl kitos. Tokiose draugystėse niekuomet nebūna pavydo, nes šis jausmas toks atgrasus, kad atitolina drauges, sunaikindamas pasitikėjimą ir ištikimybę. Nors norėtųsi tikėtis, kad mūsų gyvenime artimiausios draugės turėtų atsirasti savaime, dažniausiai taip neįvyksta. Tokiai draugystei reikalingas mūsų dėmesingumas, atidumas ir emocinis įdirbis. Kaip ir santuokoje, reikia išmokti derintis, sunkiai dirbti ir skirti pakankamai laiko, tačiau tokių draugysčių teikiamas džiaugsmas ir mus apgaubianti ramybė turi ne-įkainojamą vertę.
Šiaip geros draugės, kurios nė kiek ne mažiau svarbios, vis dėlto yra kitokios. Tai – draugės, kurios mums susirgus ateis mūsų aplankyti su paruoštu troškiniu, nuveš mūsų vaikus į mokyklą ir futbolo varžybas ir kurios niekada neatsisakys pasivaikščioti po vakarienės. Jos – puikios kompanionės, sugebančios mus prajuokinti ir nuraminti, kai nukabiname nosį. Paprastai mamų gyvenime būna daugiau tokių draugių – maždaug dešimt. Šios draugės atvyks į mūsų dukters vestuves, bet nebūtinai žinos, kada mūsų gimtadienis. Jos leidžia mums pasijusti priklausančiomis moterų pasauliui, nors jos visai nebūtinai pačios turi būti mamos. Mums nereikia, kad jos mus užjaustų ar suprastų, kai mums blogai. Mums užtenka žinoti, kad jos – netoliese ir kad kartais praskaidrins mūsų dienas lipšnumu ir dėmesiu.
Kaip ir su artimiausiomis draugėmis, dėl tokios draugystės taip pat reikia pasistengti. Draugės nutols nuo mūsų, jei pernelyg ilgam jas užmiršime, o mus pakeis naujos draugės, nes jos nenori likti vienišos. Mūsų santykius su tokiomis draugėmis lemia vien mūsų asmenybių skirtumai. Dažnai būna taip, kad viena pusė norėtų pereiti prie artimesnių santykių, tačiau jei iš antros pusės atsako nėra, draugystė netaps pernelyg artima, ir tai normalu. Kad dvi draugės galėtų tapti itin artimos, reikalingas abipusis pasitikėjimas ir pojūtis, kad bendrauti malonu, o tokių dalykų niekas negali prievarta reikalauti iš kito žmogaus.
2. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis
Savo darbe sutiktiems paauglių tėvams nenustoju kartojusi: „Būkite atsargūs, jei turite labai gražią dukrą; būtent joms nutinka daugiausia nelaimių.“ Švelnios, mandagios, drausmingos ir protingos mergaitės, nenorėdamos įskaudinti kitų, kartais pradeda daryti dalykus, kurių jos visai nenori daryti. Neįtikėtina, tačiau net keturiasdešimt procentų keturiolikos – aštuoniolikos metų amžiaus merginų užsiima seksu nenorėdamos, nes, jų tvirtinimu, nenori įskaudinti savo vaikinų.
Taip pat galėčiau perspėti ir tikrai puikias mamas: „Būkite atsargios, jei esate išties gera draugė.“ Žavingos, doros, protingos moterys dažnai įsitraukia į vienpuses draugystes, nes yra pernelyg geros. Tikrai nieko bloga turėti draugių, kurioms nuolat reikia pagalbos. Juk suprantate, kad turiu omeny tas drauges, kurios apie tai, kaip jums sekasi, pasidomės prašnekėjusios pusvalandį (jei iš viso pasidomės). Tokios moterys visą laiką ima – joms ištisai ko nors reikia ir ištisai būna blogai.
Turėkite kelias tokias drauges, nes yra, ką joms galite duoti, tačiau niekada gyvenime nepasikliaukite vien tokiomis draugystėmis. Jos išsunks paskutinius jūsų syvus. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis ir savo draugių būry turėkite įvairių žmonių. Susiraskite draugių, kurios pasidomi kaip jums sekasi, vos jus pamačiusios ir leidžia jums atsakyti. Pasakykite, kaip jaučiatės. Jei ir jos atvirai bendrauja su jumis, žinokite, kad radote gerą draugę. Branginkite tokias drauges. Mėgstame jaustis reikalingos, tačiau ir mums reikia kitų moterų, kurios moka ir duoti, ir imti, leidžia mums joms padėti ištikus nelaimei, ir gyvena sau toliau, kad tuomet, kai bus sunku mums, irgi galėtų ištiesti pagalbos ranką.
Dažnai mamos jaučiasi išvargintos draugysčių ir taip paprastai nutinka todėl, kad tokiuose santykiuose trūksta pusiausvyros.
Kadangi draugės į santykius atneša savitumo, pasistenkite susirasti skirtingais gebėjimais apdovanotų draugių. Kai kurios draugės gali mus tik prajuokinti, kitų labiausiai laukiame tada, kai mums reikia paguodos, taigi reikia turėti ir vienokių, ir kitokių. Kai kurios suteikia mums intelektualinę paspirtį, tačiau yra šaltos it akmuo, todėl susiraskite ir tokį žmogų, kuris mokėtų jus išklausyti ir užjausti, ir tokį, kuris su jumis diskutuotų (nors visai nenoriu pasakyti, kad intelektas ir mokėjimas užjausti nesuderinami dalykai). Nerasite vienos draugės, kuri duotų tai, ko jums reikia visais gyvenimo atvejais, todėl to ir nesitikėkime. Tai ir yra visas moteriškos draugystės žavesys – kiekviena iš jų papildo kitas, kad galėtume patenkinti daugumą savo poreikių.
3. Mylėkite draugę labiau už save
Merginos išsiskiria ne tik su vaikinais, bet ir su savo draugėmis. Viena kitą labai branginančios suaugusios moterys atitolsta dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai – dėl nenumaldyto pykčio ir atlaidumo trūkumo. Kartais būna ir taip, jog geras drauges atstumiame todėl, kad nesugebame jų pakankamai mylėti. Tampame savanaudiškos, rūpinamės tik savo reikalais ir problemomis, visai užmiršusios brangius žmones. Gaila, tačiau daug puikių draugysčių nutrūksta todėl, kad viena iš draugių taip paskęsta savo gyvenimo rūpesčiuose, aplink nebemato nieko daugiau. Jai nebeįdomu, kas vyksta už jos gyvenimo ribų ir ji visiškai apleidžia artimas drauges. Tiesiog nebegalvoja apie kitą žmogų.
Kadangi iš prigimties mamos linkusios dovanoti aplinkiniams savo meilę, atrodytų, kad savo drauges turėtume mylėti savaime. Tačiau iš tikrųjų daugeliui iš mūsų branginti drauges tikrai nelengva. Privalome skambinti, kai esame pervargusios, ir nutaisiusios palaimingą veido išraišką valgyti šlykštaus skonio troškinius. Rodyti draugėms išskirtinę meilę – tai keisti savo planus, kai draugę ištinka nelaimė, drąsiai ją ginti net ir tuomet, kai pykstame ant jos, ir būti pasiruošus ją pavaduoti, kai ją gyvenime ištinka bėda ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji nebegali daryti įprastų dalykų. Būsime pasirengusios būti šalia jos ir jos vaikų, nes taip elgiasi mylinčios moterys.
Nors draugių turėjimo negali pavadinti įpročiu, daryti viską, kad išsaugotum draugystę – tai jau įprotis. Nepaprastai svarbu turėti draugių, nes jos padeda mums atgauti ir išsaugoti savo emocinę pusiausvyrą. Jos ištraukia mus iš nevilties gniaužtų, priverčia mus šypsotis, kai norisi verkti pasikūkčiojant, priverčia mus gyventi, kai šaukiamės mirties. Draugės priverčia mūsų širdyse plazdėti tūkstančius įvairių jausmų, kaip plazda snaigės pakračius žaislines Kalėdų dekoracijas. Plazdančiose širdyse randasi nauji jausmai. Išdrįstame pabandyti elgtis kitaip, mokomės pasitikėti ir mylėti, kai mūsų viduje kažkas rėkte rėkia „Net nesvajok apie tai.“ Kartais mūsų draugėms tenka stumte mus stumti (gal net ir trūktelėti už rankos), o kartais pakanka ir bakstelėti. Jos padeda mums neišklysti iš teisingo kelio, kai norisi sprukti šalin, padeda mums atleisti, kai trokštame keršto ir jos myli mus, kai juntame, kad visi aplinkiniai nuo mūsų nusisuko.
Galbūt būtent draugystės teikiama užuovėja leidžia mums tobulėti. Kai nebijome į draugę pažvelgti nuo kelių dienų verkimo užtinusiomis akimis arba pakviesti jos į ceremoniją, kur gausime apdovanojimą, kurio ji niekada nėra turėjusi, ir žinome, kad jai bus taip pat smagu kaip ir mums, atsipalaiduojame apimtos meilės ir apsalusia širdimi galime tiesiog būti pačios savimi. Tikiu, kad vien šis ramybės jausmas suteikia mums drąsos pažvelgti į save ir keistis. Jausdamos draugių užnugarį, galime gilintis į savo slapčiausias baimes, kritiškai įvertinti savo meilę šeimai, įveikti finansinius sunkumus ir apsispręsti, ar tikėsime rojumi, Dievu ar Buda. Didžioji draugystės paslaptis – tai jos teikiamas absoliutus saugumo jausmas, kai žinome, kad būsime priimtos tokios, kokios esame, nors kartu esame priverstos keistis, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. O būtent to ir trokštame ugdydamos savyje sveikesnės gyvensenos įpročius.
Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą
Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva
Esu tikinti. Tikėjimas – tai mano kova. Nesvarbu, ar tikiu, kad pilotas saugiai nuskraidins mano dukrą į Indoneziją, ar kreipiuosi į Dievą, kad gūdžią naktį suteiktų ramybės mano tėčiui, vienam gulinčiam savo lovoje slaugos namuose, ar net kai stengiuosi susikaupti prieš skaitydama paskaitą, – tikėti nelengva. Turėdama suaugusią dukrą, gyvenančią kitoje pasaulio pusėje, kur negaliu būti šalia jai susirgus ir būdama priversta stebėti, kaip mano mylimo tėčio sąmonė gęsta tiesiog mano akyse, už savo tikėjimą moku didžiulę kainą. Stebėti, kaip jie kenčia, – neapsakomai skaudu.
Manau, kad sunkiausia tikėjime – sugebėti užgniaužti poreikį kontroliuoti. Mes turime pasikliauti kažkuo kitu, nes nesugebame valdyti gyvenimo. Negalime vien savo valios jėga apsaugoti mylimų žmonių. Jaučiamės nepajėgūs, nes tokie ir esame. Man, kaip ir daugeliui jūsų, nepatinka jaustis bejėge – sunku ne tiek dėl įžeistos savimeilės, kiek dėl emocinės savijautos. Galėdama padaryčiau viską, kad mano mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, deja, tai neįmanoma.
Mums – mamoms – yra svarbūs du tikėjimo lygmenys. Pirmiausia, privalome išmokti pasitikėti kitais žmonėmis. Tai tikrai sunku, nes kartais draugai ir šeimos nariai mus nuvilia. Tikimės, kad jie pateisins mūsų lūkesčius: kartais jiems tai pavyksta, o kartais – ne. Dažniausiai jiems nesiseka ne iš blogos valios, o tik todėl, kad ir jų galimybės ribotos. Net ir ištikimiausi, ir labiausiai atsidavę draugai ar šeimos nariai gali mus nuvilti, nes ir jie – tik žmonės. Antrasis tikėjimo lygmuo – kur kas rimtesnis. Tai – tikėjimas Dievu. Be šio tikėjimo gyventi negalime. Daugelis bando gyventi netikėdami, tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, o kūnams vystant, su Dievo egzistavimo klausimu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas.