Nekromantijos klaidų riba

– O, – pertrauke ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

Galbut ji ten apalpo. Taciau linksmybes truko neilgai: po kokiu de?imties minuciu vel norejosi miego. Au?ra jau buvo uz lango. Dar pusvalandis ir prasides nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad i?tversiu pusvalandi…

– Tan… Tan, tu vel miegi? Pasikalbek su manimi arba a? uzmigsiu.

– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

– Taip, a? juokauju. Dabar galite teisti.

– Ko tu juokauji? Del piktu santykiu su grazia nekromanta?

– Na taip.

Ji lengviau atsiduso ir net pradejo kikenti. Bet dabar net tai nepadejo. Ir tada ji pasake:

– Klausyk, Ol, ka a? turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kuna, jis nuspres, kad vel mire.

– Ir ka?

– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytu. Jis nesiims su savimi.

Kazkodel tokia mintis man neatejo i galva. Tikriausiai man nerupejo, kas ten atsitiko, kol buvau cia. Taciau nenuostabu, kad Tayishka del to labai jaudinosi. Taip, ir a? jauciausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amziams… A?, zinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju prades man destyti… Kas ar musu abieju laukia idomus gyvenimas?

Priemusi sprendima ir negalvojusi apie jo aptarima, uzsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip i?gelbeti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendima ir i?siskirsime, kai galesiu palikti Tayishka jos kune, tada galesiu atsikratyti atsakomybes.

3 skyrius

Elrikas gulejo ?alia jo ir ziurejo i giedra dangu. Kai tik pajudejau, jis letai pasuko galva mano kryptimi:

– Zinojau, kad vel prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar a? negaliu atskirti mirusiuju nuo gyvuju?

– Tau taip pat LABAS RYTAS.

I?sitiesiau ir pakeliau galva. Netoliese sukosi Gakka: padaras ?nibzdejo ir su tokiu ilgesiu ziurejo i musu puse, tarsi tikedamasis, kad i? gailescio jam i?eisime ir leisimes suesti. Ji judejo, kaip ir nakti, keturiomis, bet dabar at?oko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasake tiesa: dienos ?viesa susilpnina humanoidini monstra. Dabar jos bjaurus kunas nebeatrode toks bauginantis; Galbut man pavyktu pabegti nuo tokios butybes. Taigi a? ziovavau ir vel pazvelgiau i savo nemalonu kompaniona:

– I? kur jie atvyko? Jie yra tavo.

Jis vel pazvelge i dangu ir ai?kiai neskubejo grizti prie reikalo.

«Mane labiau domina, kodel tu prisikelei ar mire…

– A? nezinau. Bet galiu daryti i?vada, kad del ?ios priezasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mazai naudos: kuriam ?eimininkui patiks, kad i?valysiu ir i?valysiu puoda, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivale.

«Ir tai tiesa…» atrode, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur butu pelningiau mane parduoti, taigi negerai.

Turejau rekomenduoti:

– Matau viena i?eiti – ugni i? visu keturiu pusiu.

Jis susikaupe, paziurejo, bet tada linktelejo:

– Ne visai. Galbut nekromantui gali buti idomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…

– Na, tu teisingai supratai! Gerai, biciuli, nuzudyk ?i padara ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Cia nuobodu.

Nors melavau be sazines grauzaties, Elrikas i ?i akivaizduma nekreipe demesio. Jis i?sitiese, tada atsikele ant alkunes ir masliai pazvelge i padara:

«Gakiai yra ypatingas demonu tipas. Ir jie turi tik viena tiksla – valgyti. Galima sakyti, mi?ko sargai. Taciau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kuno, todel gyvena zmonese: vaikai, ligoniai, beprociai, kurie neturi stabilios samones.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje isikibti i magija. Kuo daugiau magijos tuo stipresne gaka. O raganos turi didziausia magijos koncentracija, todel jos yra i? karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktu.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina i? kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.

Nors nustebau, kad Elricas pasivargino i?samiai atsakyti i mano klausima, taciau neskubejau dziaugtis:

– Bet jus taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!

Vel nusijuoke – matyt, imunine sistema stiprina juokas, kitaip nepaai?kinsi, kodel jis nuolat juokiasi:

– A? jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.

Noreciau su tuo gincytis, bet buvo ir svarbesniu klausimu:

– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono ?lapimu, ir eime i? cia. Ji suletejo tiesiai prie? musu akis.

– Leciau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat a?trus. Zinoma, galiu ji nuzudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi begti.

– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesa sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog i?likimo vardas.

Elrikas dabar ziurejo man tiesiai i akis.

– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu taves de?imt zingsniu».

Guztelejau peciais ir kartojau tai zodis po zodzio. Bet jis nepaleido:

– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam ?eimininkui».

Butent ?iuo metu mano intuicija pradejo nerimauti pulsuoti kazkur pilvo duobeje, bet vis tiek i?tariau zodzius. Elrikas bruk?telejo pir?tais man i nosi ir lengvai pa?oko ant koju. Mergina manyje tyliai klausesi musu pokalbio ir tiesiog pritare mano sprendimams.

Elrikas mostelejo ranka ir visa nakti aplink rata degusi melyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, i?kart puole i prieki – nors jo judesiai buvo leti, lyginant su vakaryk?te, vis tiek judejo neblogu greiciu. Gakka ?oktelejo auk?tai, taikydamasis stipriausio prie?o, bet Elrikas, atrode, pagriebe sauja oro, sviede i ja. Tos pacios ugnies ciurk?le trenkesi i butybes gerkle, todel ji pirmiausia reke, o tada apsisuko ipusejus skrydziui ir nukrito ant zemes. Jis plazdejo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Taciau i? skerdienos pradejo kilti balk?vi, gyvi garai. Sustingau i? siaubo, bet Elrikas, priejes arciau, ta pacia melsva ugnimi nuplove migla, kol visi?kai i?nyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.

– Oho! – Nuo?irdziai prisipazistu. – A? irgi noriu!

Elrikas pazvelge i mane ir vel ?velniai nusijuoke.

«Tu neturi magijos, todel ji ne?viecia». Tokie kaip jus turi gimti turtingose ?eimose arba gimti apskritai.

– Kokia grazuole, – tariau isizeidusi. – Beje, ar nebandete i?varyti tu paciu demonu?

– Ka rei?kia i?varyti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelejo mano erudicija.